Sausio tryliktoji vienuoliktoje klasėje
Pirmoji Sausio tryliktosios pamoka vienuoliktoje klasėje - lietuvių kalba ir literatūra.Ant palangių dega žvakutės. Klasės priekyje stovinti žvakidė apšviečia stalą, ant kurio išdėstytos mokinių atsineštos šeimos relikvijos.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja P.Strolienė mokiniams keliais sakiniais primena Sausio 13-osios įvykius: „Gindami savo Tėvynę ir žūdami žmonės iškovojo laisvę ne sau, o mums. Jie buvo tikri patriotai, karštai mylėję savo šalį. O mes dabar savo meilę tėvynei galime įrodyti doru darbu“.
Tada mokytoja uždega dar vieną žvakelę ir sako, kad dabar skaitysime namų darbą: „Mirties už tėvynę prasmė“. Pirmoji prieblandoje ir tyloje savo rašinį skaito Monika:
„Žvelgiu pro laiko langą ir mąstau, kas kaip gyveno prieš mane, kas ir kaip gyvens po manęs...
Mintimis bėgu į priekį, svajoju, kuo galėčiau būti, ką veikti. Pasidžiaugiu, kad esu laisva ir gyvenu laisvoje šalyje.
Bet juk buvo ir kitaip. Buvo tautai sunkių dienų ir nebuvo taip gera, aišku ir suprantama, kaip toliau gyventi , kurį kelią rinktis. Painioje kryžkelėje buvo atsidūrusi mūsų mažytė Lietuva. Gerai, kad žmonės nesitaikstė su nelaisve, svetimos kalbos, nuomonės, tradicijų primetimu. Jie kovojo už savo šalį, tradicijas, kad ateinančios kartos turėtų savo tėvynę, kad galėtų džiaugtis lietuvišku žodžiu. Išties nuostabu, kad buvo tokių didingų žmonių, kurie galėjo kitus pabudinti, padrąsinti, kurie skatino nepaisyti žiaurių carizmo priesakų, gimtosios kalbos draudimo, kurie tęsė lietuviškąjį mūsų tėvynės kelią.
Mano manymu, vienas didingiausių tautos šauklių ir patriotų buvo poetas Maironis. Tai buvo žmogus, kuris galėjo pamiršti save, savo rūpesčius, galvoti apie visą kraštą, visą tautą ir jos problemas. Žmogus, kuris ne vieno lietuvio širdį privertė dainuoti: „Graži tu, mano brangi tėvyne...“
Dainavo žmonės, tikėjo Maironiu, tikėjo šviesesniu rytojumi. Maironis brangino savo Tėvynę, savo kalbą, šlovino jos didingą praeitį, gamtos grožį, mąstė, ar būsimos kartos sugebės saugoti, vertinti ir gerbti tai, kas buvo nelengvai iškovota.
Taigi, manau, kad žmogus ir tauta gali tikrai būti laisvi tik tada, kada sugeba laisvę branginti labiau už gyvybę.“
Baigusi skaityti Monika žvakelę perkelia prie Eglės ir mes klausomės jos minčių:
„Tėvynė – kas tai? Turbūt kiekvienas lietuvis pasakytų:“ Mano Tėvynė – Lietuva“. Ar dėl Tėvynės būtų galima „kalnus nuversti“, „perplaukti upes“? Ar visų širdyse rusena meilė ir pagarba Tėvynei?
Ar visi gerbia tuos žmones, kurie savo kraują liejo už brangią ir vienintelę Tėvynę?
Manau, kad tikrai ne visi žino ir gerbia visus tuos žmones, kurie kentėjo, žuvo. Ir ne visi supranta, kodėl tie 14 žmonių padėjo galvas, kodėl jie taip troško apginti Lietuvą nuo sovietų okupacijos. Aš galėčiau jiems lengvai paaiškinti, kad tie žmonės tikėjo ir mylėjo, jie norėjo ir galėjo ginti savo gimtąjį kraštą. Neįkainojama narsa stoti į kovą už Tėvynę prieš baisius, riaumojančius tankus, kuriuos valdė beširdžiai žmonės. Jie galėjo save vadinti tikrais patriotais. Jie galėjo ne tik „kalnus nuverst“, „perplaukti upes“, bet ir savo gyvybę atiduoti. Mano nuomone, tai neapsakomi žodžiais žygdarbiai. Tie žmonės nusipelnė didžiausių apdovanojimų. Tačiau jiems, mano nuomone, geriausias apdovanojimas yra laisva Lietuva.
O ar dabar visų lietuvių širdyse rusena meilė ir pagarba, dar reikėtų gerai pagalvoti. Manau, kad ir dabar yra tokių drąsių žmonių kaip kadaise, tačiau tikrai ne visi galėtų pasiryžti paaukoti savo gyvybę dėl Tėvynės.
Taigi, mano nuomone, dabar yra daug mažiau tokių Lietuvai atsidavusių žmonių, tikrų patriotų, negu buvo tą atmintinąją Sausio tryliktąją. Su Lietuvos vėliava priešais tankus ir sovietų kareivius stovėjo drąsūs žmonės. Manau, kad mirtis už Tėvynę yra labai narsu ir garbinga. Tokius žmones tikrai galime vadinti didvyriais, nes jų mirtis dovanojo laisvę kitiems.“
Po to deklamavome Maironį: „Lietuva brangi“, „Oi, neverk, motušėle“... Šie tekstai ir tą tragišką sausio naktį vienijo žmones.
Tada apžiūrėjome atsineštas relikvijas: Astos – lininį rankšluostį, kuris perduodamas mamos dukrai; Monikos – močiutės skarelę, atsiųsta iš Amerikos; Eglės – močiutės siuvinėtą takelį . Ant stalo dar guli mažytis pakabukas, kurį gali tiesiog pirštu uždengti. Jį paima Eimantė ir sako: „Šis pakabukas yra mano prosenelio, kuris buvo Lietuvos karininkas. Jis buvo tremtinys ir tą pakabuką išsaugojo Sibire. Mirė 1988 metais, Nepriklausomybės nesulaukė, bet šią savo relikviją perdavė mano prosenelei, prosenelė – senelei, senelė – mano mamai. O dabar jau aš turbūt turėsiu jį saugoti.“
Pamoka baigėsi. Šviesėjo langai. Įvertinom kiekvieno darbą. Užpūtėm atminimo žvakeles.
Asta Alaburdaitė, 11 kl.
